Kur dingo laikas? (II dalis)
Demotyvuojant apatiją
Liana Mogišaitė
Andragogė, Nepriklausoma verslo konsultantė
Ilgai svarsčiau ką parašyti antroje straipsnio dalyje apie laiką. Pirma mintis - rašyti apie laiko skaičiavimus, ką veikiame darbe kiekvieną konkrečią valandą, tačiau ........... ne, to dabar mums mažiausiai reikia. Ko jau ko, o skaičiuoti, stebėti ar užsiimti panašiais dalykais noro yra mažai. Su kuo pabendrautum pastaruoju metu, pašnekesys baigiasi liūdnomis gaidomis. Suvoki, jog žmonės pilni savotiškos streso atmainos - nerimo. Nerimas savo ruožtu apraizgytas giliai besišaknijančia apatija. Atrodo lyg ir galėtum nuveikti tikrai daug, bet nesinori......... Darbai veja vienas kitą ir pyla už neatliktus darbus garantuota, bet rankos nekyla. Pasižiūrėjus į klientų veido išraiškas, norisi viską mesti ir bėgti kur akys veda. O kai klientas pradeda mėtyti į tave daiktus, taip reikšdamas savo „malonius“ jausmus, pradedi galvoti ar čia tik klientui „ne visi namuose“, ar čia tik tau beprotnamis ne už kalnų.
Kiekvieną dieną atsikėlęs sakai sau: „Dar mėnesį pakentėsiu ir jau bus geriau“, mėnuo praėjo, vėl sau kartoji: „tik mėnuo ir jau bus gerai“. Kaip nėra gerai, taip nėra. O kada gi pagaliau ta pabaiga? Kaip vienas vadovas sako, jo paklausius apie nuotaikas, ir ko tikisi, atsako: „kuo greičiau pasiekti dugną“. Kai išgirsti tokį atsakymą, net šiurpas nukrečia.... Jis patikslina: „nes kai pasieksi dugną tada jau žinosi - blogiau nebebus. Dabargi, atrodo lyg ir pasiekei dugną, o tau žmogutis iš apačios pastuksena „tuk“, „tuk“ ir sako: „dar ne dugnas, dar leiskitės žemyn“ ir taip kelis kartus“.
Ką daryti kai artėjame prie emocinės įtampos, nerimo, apatijos dugno?
Norėčiau pasidalinti viena mano mėgstamiausių priemonių - „Inkarai“. Nuleidęs inkarą laivas stovi vietoje, pakėlęs – plaukia. Šį atvejį galima palyginti ir su elektros jungikliu. Paspaudžiame žemyn – dega šviesa, paspaudžiame aukštyn – šviesa nedega.
Perjungimo ar inkaravimo principą galime panaudoti ir atliekant darbus. Pavyzdys: atėjote į darbą, įsijungėte muzikinį foną - radijo kanalą. Jūsų smegenys gauna signalą, dirbti, dirbti, dirbti. Grįžtate namo, įsijungiate tą patį radijo kanalą. Jūsų smegenys vėl gauna tą patį signalą, dirbti, dirbti, dirbti. Vakarui artėjant stengiatės „pasakyti“, jog jūs ilsitės ir į pavakarę Jums pavyksta perjungti poilsio bangas. Smegenys pradeda gauti signalą, ilsėtis, ilsėtis, ilsėtis. Ryte, pradedant darbą jūs įsijungiate tą pačią radijo stotį ir ................. atsakas, ilsėtis, ilsėtis, ilsėtis. Tai ir daro Jūsų organizmas. Jis ilsisi arba teisingiau pasakius priešinasi darbui.
Ką tokioje situacijoje daryti? Jei darbe klausotės radijo stoties, grįžę namo, pasirinkite kitą radijo stotį, nors geriau išsitraukite apdūlėjusias plokšteles, ar kompaktinius diskus su seniai girdėtais įrašais. Norėčiau paminėti V.A.Mocartą. Prityrę muzikos gerbėjai jį vadina viduramžių „popsu“, tačiau kaip jį beplaktų, jis buvo genijus, tai patvirtina savo tyrimais ir mokslininkai. Pasirodo, klausantis V. A. Mocarto muzikos aktyvuojama smegenų veikla ir darbą nuveikti yra kelis kartus paprasčiau ir sparčiau, nors tai bus vos girdimi garsai. TIK! Kam klasikinė muzika ne prie širdies, patausokite savo ausis ir nervus. Jums galėčiau patarti kavos ir arbatos inkaravimą. Vienas pažįstamas darbo metu geria tik kavą, namuose tik arbatą. Kitas, darbe geria tik žalią arbatą, namuose tik juodą arba raudoną. Kiti turi kitokius, mūsų ausiai ar akiai neįprastus ritualus. Nesvarbu kokį būdą pasirinksite, svarbu kad jis Jums būtų priimtinas. O jei naudosite kelis būdus, rezultatas bus spartesnis, nors iš pradžių ir bus kiek neįprasta.
TIK! Kam klasikinė muzika ne prie širdies, patausokite savo ausis ir nervus. Jums galėčiau patarti kavos ir arbatos inkaravimą. Vienas pažįstamas darbo metu geria tik kavą, namuose tik arbatą. Kitas, darbe geria tik žalią arbatą, namuose tik juodą arba raudoną. Kiti turi kitokius, mūsų ausiai ar akiai neįprastus ritualus. Nesvarbu kokį būdą pasirinksite, svarbu kad jis Jums būtų priimtinas. O jei naudosite kelis būdus, rezultatas bus spartesnis, nors iš pradžių ir bus kiek neįprasta.
Atsisveikinu, linkėdama vieno gražaus savaitgalio pašnekesio ištrauka: „Palaikykime vienas kitą pozityviai“.
|
